Susipažinkite su mūsų galerijoje eksponuojamų paveikslų autoriais
Eugenijus Antanas Cukermanas (g. 1935)
„Abstrakcija man – natūralus kalbėjimo būdas“
Studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute.
Tapo nuo 8 dešimtmečio pradžios. Vienas pagrindinių nonkonformistų lietuvių dailėje, Surengė per 15 individualių parodų Lietuvoje, dalyvavo 20 parodose užsienyje.
1992 m. – Austrijos Kultur Kontakt fondo grantas.
1997 m. Pollocko-Krasner fondo (JAV) grantas.
2000 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Jo kūrinių turi Lietuvos, JAV muziejai, privatūs asmenys Europoje, JAV, Japonijoje.
Tapyba grindžiama savitais abstrakčiojo ekspresionizmo principais, kolorito, ritmikos, tapysenos požiūriu ryškiai išsiskiria iš visos lietuvių tapybos. Paveikslų kompozicija konstruojama iš gelmę dengiančių arba atveriančių stambių spalvinių dėmių, koloritas prislopintas, asketiškas. Paviršiai traktuojami kaip esminis kūrinio komponentas: savita daugiasluoksnė tapysena, įbrėžimai, gramdymas, papildomi drobės sluoksniai. Kūriniams būdinga kosminio vyksmo sugestija, stoiška atmosfera, interkultūriškumas.
Loreta Zdanavičienė (g. 1962 m.)
Baigė Vilniaus Dailės Institutą, braižybos ir vaizduojamosios dailės specialybę.
Nuo 2002 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Dirba Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, yra papildomo ugdymo mokytoja – ekspertė.
Metodinių leidinių „Natūralių dažų paslaptys”, ,,Žaismingas ir kūrybingas žvilgsnis į mus supančius daiktus“ autorė, vadovėlio „Vaivorykštė“ bedraautorė.
Surengė 18 personalinių parodų Lietuvoje.
Loretos tapyboje itin svarbi asmeniška jos erdvė. Tai lyg trumpi tapybiniai pasakojimai, sudėlioti iš gamtoje rastų augalų pavidalų, patalpintų skirtingose stilizuotose plotmėse. Čia jungiasi minimalistiniai gėlių žiedų, trapių pumpurų, linkstančių augalų, džiovintų žolynų stiebų, augalų sėklų, uogų motyvai, primenantys Rytų dailės filosofines tradicijas.
Ričardas Zdanavičius (g. 1956 m.)
Tapytojas – restauratorius.
1983-1988 m. studijavo Vilniaus Dailės Akademijoje.
Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, o nuo 1994 m. - ir Lietuvos restauratorių sąjungos narys.
Daugelio projektų ir parodų kuratorius, tęstinės parodos „Salve Vilnius“ idėjos autorius bei kuratorius.
2012 m. 6 –ojoje pasaulio žemaičių parodoje Oginskio rūmuose Plungėje nominuotas sidabriniu ženkliuku už profesionalumą.
2020m. Lietuvos Kultūros Tarybos skirta individuali stipendija.
Surengė 24 personalines parodas Lietuvoje.
„Kūrybinė mintis užsimezga stebint nūdienį regimą pasaulį. Mano darbuose vaizduojamas žmogus, moteris, buvimas tam tikroje erdvėje tam tikru metu. (...) Savo kūriniuose spalvinėmis tapybos dermėmis perteikiu veikėjų būsenas, jausmų protrūkius, išgyvenamas situacijas.Vaizduojamas pasaulis subjektyviai sutvarkomas kontūrinėmis linijomis, viskas panardinama į objektų mozaiką.”
Jūratė Mitalienė (g. 1960 m.)
1984 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą.
Nuo 2006 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2007 m. - Lenkijos pastelininkų asociacijos narė.
2005m. tarptautinės parodos-konkurso „Angelas ir paukštis“, Utenos kraštotyros muziejuje laureatė.
2006m. Apdovanota Krokuvos (Lenkija) dailės akademijos medaliu III-oje tarptautinės pastelės bienalėje.
2007m. IV tarptautinėje piešinio bienalėje Melburne (Australija) pelnė publikos prizą.
2008 - IV tarptautinėje pastelės bienalėje „Nowy Sącz 2008“, (Lenkija), pelnė antrąją vietą.
2011 - M.J.Šileikio ir T.Petraičio premijų dailės konkurse „Lietuvos sakmė“, laimėjo trečiąją premiją. (Lietuvos dailės muziejus ir Čiurlionio galerija Lemonte, JAV).
Surengė 24 personalines parodas. Dalyvauja bendrose parodose, pleneruose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje.
Jūratė Mitalienė – ilgametė Utenos dailės mokyklos pedagogė.
„Esame visatos kaitos dalis, neturime ar nežinome nei savo pradžios, nei pabaigos. Esame fragmentiški. Abstrakcija – taip pat fragmentiškas menas. Mano darbuose nėra literatūros – tik mažytis sąmonės ir gamtos mikrokosmoso sintezės fragmentas… “ Taip savo giliai išjaustą ir abstrakčią tapybą apibūdina pati autorė. Jūratė mėgsta spalviniai turtingą, daugiasluoksnę ir sodrią tapybą. Taip pat dirba koliažo technika, yra puiki pastelės meistrė. Jos kūriniai alsuoja tikrumu, kūrybišku ieškojimu, jausmų gyliu.
Arvydas Kašauskas (g. 1959 m.)
1977 – 1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute freskos mozaikos specialybę. Piešimą dėstė A.Kmieliauskas, A.Švėgžda, K.Morkūnas, tapybą L.Surgailis, S. Veiverytė ir kt.
Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1984-2023 m. surengė virš 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvauja įvairiose grupinėse parodose, meno mugėse, pleneruose ir simpoziumuose Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Lenkijoje ir kt.
Tapytojo Arvydo Kašausko pagrindinis kūrybos laukas – peizažas. Jis yra vienas aktyviausių ir produktyviausių „pleneristų“ Lietuvoje. Dailininkas yra geras piešėjas, jo kūriniai pasižymi ne tik turtingu koloritu, tačiau puikia struktūra ir kompozicija. Stebina kūrėjo produktyvumas, darbštumas ir drausmė. A. Kašausko darbų saugoma Lietuvos dailės muziejuje.
Vytautas Poška (g. 1971 m.)
1988 m. baigė J. Vienožinskio vaikų dailės mokyklą.
1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją (specialybė - freska mozaika).
Nuo 1999m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Surengė virš 20 personalinių parodų, dalyvavo įvairiose grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra aktyvus tarptautinių rezidencijų, simpoziumų dalyvis.
Svarbiausi monumentalūs kūriniai viešuosiuose erdvėse:
1995 m. Freska „Sparnai”, technika - grafitas. Vilnius
1996 m. freska „Atspindžiai”, technika - grafitas. Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtuose.
1999 m. Freska „Saulės laikrodis“, technika sgrafitas, ( 3,10 m. x 2,55 m.) Valdovų rūmų fasadas, Vilnius.
2000 m. sukūrė scenografiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektakliui „Dienos ir dainos” (muzikinis spektaklis pagal S.Berto kn. „Edith Piaf"), režisierius R.Morkūnas. 2005 m. sukūrė scenografiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektakliui „Apkabink mane”, režisierius A. Vidžiūnas. 2010 m. Sukūrė skluptūrą „Geležinis vilkas“ Vilniaus geležinkelio stotyje.
Vytauto Poškos tapyba pasižymi lengvumu, skaidrumu. Dailininkas turi iškirtinį erdvės jausmą. Kūrinių perspektyva rodosi veda į kitą dimensiją, į debesį, šviesą, pakyla virš vandens ir skrenda. Ypatingą dėmesį Vytautas skiria šviesai. Kuria žaismingai, ekspresyviai, tarsi žaisdamas. Tačiau šis lengvumas – apgaulingas. Menininkas dirba daug ir intensyviai, labai vertina natūrą, tad daug juda, ieškodamas motyvų. O tinkamos šviesos paieškos kartais verčia tapyti ir tik prašvitus.
Giedra Purlytė (g. 1969 m.)
1983 m. Baigė Kauno keturmetę dailės mokyklą, (Dabar Martinaičio dailės mokykla)
1989m. baigė Stepo Žuko dailės technikumą, tekstilės specialybę, (Dabar J. Vienožinskio meno kolegija)
1996m. baigė Kauno Dailės Akademiją, tekstilės specialybę.
Nuo 2012m. Lietuvos Dailininkų sąjungos narė. Tapybos sekcija. Vilnius.
Surengė virš 30 personalinių parodų Lietuvoje ir 7 parodas užsienyje (Australija, Japonija, JAV, Šveicarija, Belgija, Švedija). Dalyvauja grupinėse parodose bei tarptautiniuose tapybos pleneruose. Darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
2021m. Įkūrė galeriją gamtoje “Giedra galerija”. Organizuoja plenerus, kuruoja parodas, praveda meno edukacijas.
Giedros tapyba jautri ir subtili. Dailininkė turi gerą spalvinę klausą ir jos abstrakcijose pirmu smuiku groja spalva. Kompozicijos švelnios, subtilios, čia nerasi drastiškų potėpių ar aštrių kampų, noro šokiruoti. Žvelgiant į giedros kūrinius norom nenorom panyri į meditatyvią nuotaiką. Kadangi dailininkė neapsiriboja viena tapybine kryptimi ar stiliumi, dažnai ieško siužetų natūroje. Realistinėje tapyboje į pirmą planą iškeliama šviesa, atsiranda sentimentalių ojektų (seni langai, pirkelės, rudens peizažai, vandens atsipndžiai), kurie kviečia nurimti ir pakontempliuoti būtį.
Jūratė Kluonė (g. 1963 m.)
1983 Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume įgijo meninio apipavidalinimo specialybę.
Dešimtmetį dirbo eksperimentinėse teatro trupėse, dar 15 metų privačiame žaislų versle.
2012 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 2013 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Surengė 5 personalines parodas, dalyvavo keliasdešimtyje grupinių parodų įvairiose Lietuvos, bei keliose užsienio galerijose, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose, simpoziumuose.
Jūratė Kluonė taip pat yra gatvės meno projektų bendraautorė, didžiausiame gatvės meno kūrinyje Kaune „Urmo geležinkelio stotis“ nutapė žmonių figūras.
Jūratės kūriniai – minimalistiškai tikslūs, pasižymintys subtiliu saiko jausmu. Savo paveiksluose ji atsiskleidžia kaip talentinga portretistė, jautri psichologė, gebanti kūrybiškai interpretuoti realistinį žmogaus pavidalą ir suteikti jam globalesnių prasmių bei kontekstų. Jos kūriniai atskleidžia ne tik individo unikalumą, tačiau ir socialinį kontekstą, asmens vietą ir reikšmę pasaulyje. Jūratę labai domina ekologinės, geopolitionės ir žmogaus būties trapumo temos, kurių vizualinė išraiška – meistriškas piešinys ir virtuoziška tapyba.
Peeter Krosmann (g.1971m.)
Menininkas iš Tartu (Estija), šiuo metu gyvena ir kuria Lietuvoje.
1989m. pradėjo dailės studijas Konrad Mägi studijoje.
1995m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį Tartu Universitete .
Nuo 2000 metų dėsto tapybą, iliustraciją, animaciją ir komikso meną Tartu Dailės mokykloje.
Žinomas , kaip tradicinės tapybos žanrų portreto ir peizažo puoselėtojas, daug dirbantis iš natūros, taip pat litografijos ir sgrafito meistras, komiksų autorius, parodų kuratorius.
Tačiau menininką domina ir abstrakti tapybos išraiška. Peeterio kūrybos skiriamasis bruožas – tikslus piešinys, pažįstamas realistinis siužetas, tačiau labai netikėta, originali kompozicija.
Dailininkas labai preciziškas, netgi perfekcionistiškai reiklus sau. Galbūt todėl jo kūriniai tokie įtaigūs, atpažįstami ir stebinantys. Jumoro jausmas mažose detalėse sušildo ir pralinksmina. Kviečia atidžiau įsižiūrėti į atrodo pažįstamą iki skausmo peizažą. Autoportretuose dailininkas nevengia autoironijos, portretuose – švelnaus ir subtilaus sarkazmo. Tai labai skaidrūs, šviesūs, tikslaus piešinio ir išieškotų kompozicijų kūriniai.
Miglė Kosinskaitė (g.1965m.)
1983m. baigė Vilniaus 31- ąją vidurinę mokyklą.
1989m. baigė Valstybinį dailės institutą, įgijo tapytojos-pedagogės specialybę.
Nuo 1989 m. pradėjo dalyvauti parodose.
Nuo 2001m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Surengė virš 20 personalinių parodų Lietuvoje, taip pat ir už jos ribų – Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Danijoje. Grupinių parodų kiekis nebesuskaičiuojamas...
Menininkė vertina kūrybą lydinčią laisvę ir vienatvę, kuriuos laiko meditacijos ir įkvėpimo šaltiniu. Jos paveikslai, sukurti pasitelkus fenomenalius personažus, traukia dėmesį ir kelia daugybę klausimų. Miglė – tai romantiškojo siurrealizmo atstovė. Jos kūrybos procese istorija yra svarbesnė už herojaus atvaizdą, o herojai ir netikėta aplinka ant jos drobių bendrauja tarpusavyje, todėl kūriniai tampa dar įdomesni.
Paveikslų temos dažnai teatrališkos ar kinematografiškos. Mistiniai, išgalvoti veikėjai realiame peizaže, ar realūs miesto peizažo elementai, tirpstantys išgalvotoje erdvėje kaitina žiūrovo vaizduotę. Neretai paveikslų veikėjais tampa dizaino ar popkultūros ikonos. Žavi dailininkės švelni ironija, įsipynusi į paveikslų drobes ir potėpius. Toje ironijoje daug šilumos ir meilės žmogui.
Eglė Kuckaitė (g.1969m.)
1995m. baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos katedrą, BA
Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė
2013m. baigė Vilniaus Tapybos katedrą. MA
2010 m. Artseria išleido M.Krikštopaitytės knygą „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Eglė Kuckaitė“
Svarbiausi apdovanojimai:
2004m. XIII Talino trienalė In Exile, Didysis prizas, Talinas.
2005m. IBBY diplomas už iliustracijas, Vilnius.
2007m. V tarptautinė trienalė Transfers, Didysis prizas, Praha.
2012m. Tarptautinė ekslibrio paroda Kristijonui Donelaičiui 300, diplomas, Vilnius.
2024, 2020, 2017, 2014, 2010, 2006, 2005 metais skirtos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individualios stipendijos.
2008 m. edukacinė stipendija.
2011m. Šiaurės ir Baltijos šalių stipendija, Kulturkontakt Nord;
2005m. Šiaurės Karelijos meno tarybos stipendija.
2018m. rezidencija Fresh Winds, Gardur, Islandija.
2011, 2008, 2005 metais Kolin Ryynänen rezidencija, Suomija.
2013m. tapybos pleneras Provanso spalvos, Artignose/Verdon.
Kūrinių yra įsigiję: LDM, Vilnius; MO kolekcija, Vilnius; Kumu, Talinas; Lietuvių kalbos instituto muziejus, Vilnius; Valstybės Pažinimo centras, Vilnius; Nacionalinis Grabado muziejus, Buenos Airės; Siviko miesto muziejus, Italija; Floreano muziejus, Karbunaris, Rumunija; Modernaus meno galerija, Galaratė, Italija; Nagojos meno muziejus, galerija Be&be, Japonija; Europos Skulptūrų parkas, Vilnius.
“Kūrėjas yra kažkur tarp svajotojo ir mokslininko. Sapnuotojas. Kuris prisimena vaizdus. Moka juos išaiškinti. Rašyti tekstus. Sapnuoju mažai. Tada stebiu juodai baltą dokumentinį filmą. Su detektyvo elementais. Su dialogais. Su nesibaigiančiais kambariais namuose. Peizažais. Gal ir matau spalvas? Iš jų lieka tik nuojautos“. (E.K.)
Eglė Kuckaitė – labai įvairialypė, daugiabriaunė kūrėja. Ji ne tik laisvai levituoja tarp žanrų – tapybos, grafikos, instaliacijų, objektų, tačiau ir įvairiausias technikas yra įvaldžiusi puikiai. Nuo oforto iki video ar klasikinės tapybos. Eglė niekada neieško lengvo ar kieno nors kito praminto kelio. Ji visad randa SAVO. Stebina ir žavi menininkės intelektualumas, labai aukštai iškelta reikalavimų sau kaip kūrėjai kartelė. Kūrybinių kompromisų šios menininkės kelyje tiesiog nėra.
Andrius Miežis (g.1970m.)
Vidurinį išsilavinimą įgijo Vilniuje. Studijavo architektūrą. Sukūrė šeimą.
1992m. atvyko į Kretingą. Su žmona Lolita užaugino dukrą Faustą ir sūnų Gabrielių.
2000m. apdovanotas Nidos plenero „Bruck“ premija.
2001m. apdovanotas Kreis Lippe stipendija ir rezidentura Schwalenberg Kunstlerhaus menininkų namuose (Vokietija)
2012m. Kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą.
Surengė 22 personalines parodas.
Dalyvavo grupinėse parodose daugelyje užsienio šalių, pleneruose, simpoziumuose.
Andriaus Tėvas Pranciškus Miežis – skulptorius, tad kūryba kasdienybėje buvo natūralūs. Kūrė nuo ankstyvos jaunystės, tačiau savo darbų tuomet niekam nerodė. Nuo mokyklos suolo puikiai valdo plunksną. Mokyklos laikais Vilniuje su dviem klasės draugais buvo subūrę muzikos grupę. A. Miežiui būdinga maištinga siela. Priklausė pankų judėjimui, bičiuliavosi su jo lyderiu Nėriumi Pečiūra. Buvo Krašto apsaugos savanoris, budėjo prie Seimo rūmų, saugojo ryšių mazgą Vilniuje. Kaip grupės „Antis“ lyderio A. Kaušpėdo dubleris pasirodė programose Kaune, Vilniuje, festivalyje „Lithuanica“, su „Roko maršu“ apkeliavo Lietuvą..
A. Miežiui svarbu, kad jo kūrinys „veiktų“. Menas jam yra matematika, kuri reikalinga norint išreikšti idėją, spalvas, kompoziciją. Kūrėjas nėra sausas matematikas. Visų pirma, tai – žmogus, stebintis pasaulį. Paimdamas iš pasaulio patirtis, savo kūryboje jis perteikia tam tikrą požiūrį iš savo matymo taško. Savo pasaulėjautą atspindėdamas kūryboje menininkas stengiasi neužmiršti vaiko savyje. „Geras menas dailininkui yra ne tas, kuris atsako į klausimus, o tas, kuris užduoda gerus klausimus“. (A.M.)
Natalija Yanekina (g.1982m.)
2003m. baigė mokslus M.Maliutino meno mokykloje Ivanove ( Rusija) , tapybos ir pedagogikos fakultete. Baigusi mokslus aktyviai užsiėmė kūrybine veikla. Nuolat dalyvauja tarptautinėse parodose ir simpoziumuose.
Jaunimo parodose 2 kartus laimėjo I vietą.
Buvo apdovanota Grand Prix už geriausius kūrinius.
Nuo 2005 m. yra Rusijos dailininkų sąjungos narė.
Nuo 2008m. gyvena Lietuvoje. Šiuo metu Šiauliuose.
Surengė jau apie 30 personalinių parodų, toliau aktyviai kuria, dalyvauja pleneruose, rengia personalines parodas. Bendradarbiauja su galerijomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Natalios Yanekinos braižas toks išskirtinis, kad autorė lengvai atpažįstama, kokį žanrą bepasirinktų. Tačiau per visus žanrus atsikartojantis leitmotyvas - žmogaus ir gamtos santykis, nesvarbu, ar tai būtų peizažas, natiurmortas ar portretas, kiekviename atsiras gyvūnas, paukštis ar šunelis, o ant stalo - gėlių puokštė.
Dailininkės tapybos stilių būtų galima įvardinti kaip lyrinį abstrakcionizmą - konkrečių, apčiuopiamų formų čia nedaug, bet juntama nostalgija, prisiminimo migla, nepaisant kartais grubokos tapybinės manieros juntamas moteriškas švelnumas. Dailininkei būdinga savita, ryški spalvų paletė, atskirų elementų išryškinimas, išdidinimas ir skoningai, nenuobodžiai naudojami raštai ir dekoratyvūs motyvai. Žaismingos tekstūros papildo paveikslo „audinį“ ir suteikia kūriniui jaukumo.
Ričardas Garbačiauskas (g. 1956m.)
1980 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute, įgijo dailininko - tapytojo, pedagogo kvalifikaciją.
Nuo 1982 m. dalyvauja respublikinėse bei užsienio parodose.
Nuo 1992 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
nuo 2009 m. iki 2015 m.- Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininkas.
Nuo 1980 m. Šiaulių universiteto menų fakultete dirbo dėstytoju, ėjo katedros vedėjo, dekano, prodekano pareigas, už meninę kūrybą suteiktas profesoriaus vardas.
Surengė 15 personalinių kūrybos parodų Lietuvoje bei užsienyje, nuo 1986 m. dalyvavo per 60 grupinių parodų.
Su autoriaus kūryba susipažino Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos, Olandijos dailės gerbėjai.
Nuo 1994 m. dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose pleneruose.
2009 m. Šiaulių Dailės galerija dailininko kūrybą atžymėjo už aukšto meninio lygio modernistinės tapybos estetikos plėtojimą.
2011 m. Šiaulių savivaldybė skyrė metų dailininko apdovanojimą už aktyvų dalyvavimą parodose ir figūratyvinės tapybos vystymą.
2012 m. Šiaulių kultūros centro galerija ,,Laiptai“ atžymėjo už meniškiausią kolekciją metų miniatiūros parodoje. Pagrindinė meninės kūrybos sritis – tapyba. Ankstesnio kūrybinio etapo darbams būdingas simbolinis žmogaus figūros vaizdavimas su siurrealizmo elementais. Vėlesni darbai – abstrakčios kompozicijos, inspiruotos gamtos nuotaikų kitimo. Joms būdingas natūralių gamtos paviršių – žemės, vandens, uolų faktūriškumas, tapybinės kalbos sudėtingumas. Šiandienės abstrakčios kompozicijos pasižymi struktūriškumu, dekoratyvių formų judėjimu bei kontrastais. Neramūs, lyg atsitiktiniai potėpiai, jų susikirtimai bei ritmika – tai vis atsinaujinančios, nenuspėjamos besikeičiančios formos. Tamsių kontrastingų ir neramių potėpių siluetai šviesiuose fonuose sudaro paveikslų kompozicines struktūras, asimetrinį judėjimą be pradžios ir pabaigos. Paveikslų koloritas – saikingas, dažnai vyrauja kelios pagrindinės spalvos. Tai leidžia sukurti norimą nuotaiką, išryškinti emocinę įtampą.
Brigita Lastauskaitė (g. 1973m.)
1996 metais baigė Vilniaus Dailės Akademijos Kauno Tekstilės katedrą.
1993m. vasarą studijavo Zalzburgo Tarptautinėje Vasaros Meno Akademijoje austrų Prof. Tone Fink dirbtuvėse ”Nuo piešimo iki Skulptūros”.
1994 m. gavo stipendiją dar vienų metų studijoms ir vasarą mokėsi prancūzų instaliacijos menininkų Anne & Patrick Poirier klasėje. Taip pat metus studijavo fotografiją ir skaitmenines medijas RMIT institute Melburne.
Surengė 9 personalines parodas Lietuvoje, Suomijoje ir Australijojoje.
Nuo 1996 metų dalyvauja grupinėse parodose Australijoje ir Lietuvoje.
Brigita dalyvavo prestižiniuose meno konkursuose Hutchins Art Award Hobarte (Tasmanijoje, Aus), Fisher’s-Ghost Art Prize (NSW, Aus) ir Blacktown Art Award (NSW, Aus).
2008 dalyvavo tarptautiniame meno simpoziume Hovinkartano, Suomijoje (kuratore Pirjo Heino)
Brigita jau 24 metus gyvena Melburne, Australijoje. Pastaruosius kelis metus yra atsidavusi tapybai. Ji yra Melburno Meno dirbtuvių STUDIO 106 nare. Loftinėje erdvėje, prie jūros įsikūrusios meno dirbtuvės apjungia apie 20 menininkų, dirbančių įvairiose strityse , kolektyvas kartu rengia parodas ir meno projektus.
Brigitos tapyba yra ekspresyvi, spontaniška, gestyvi .Pagrindinės tapybos temos yra abstraktūs peizažai, povandeninės scenos, įkvėptos nardymo ir gyvenimo pajūryje, taip pat kelionių bei stovyklavimo laukinėje Australijos gamtoje. Brigitos kūriniai lengvi, spontaniški, ji mėgsta įvairius formatus ir paviršius – drobę, popierių, mėgsta eksperimentuoti su medžiagomis, tekstūromis. Ją įkvepia gamtos formos, o sukurti paveikslai alsuoja laisve.
Iryna Gresyk (g.1956m. Zaporyžėje)
1975m. Baigė Dniepropetrovsko Vuchetych valstybinę meno mokyklą,
1980m. Lvovo valstybinį dekoratyvinės ir taikomosios dailės institutą.
Kūrybinė profesija: grafika, tapyba, dizainas.
Nuo 1988m. Ukrainos nacionalinės dailininkų sąjungos narė.
Nuo 2002 m. Ukrainos dailininkų sąjungos Zaporižės organizacijos vadovė.
2006m. suteiktas nusipelniusios Ukrainos dailininkės vardas.
Iryna – daugybės nacionalinių ir tarptautinių parodų, plenerų ir simpoziumų dalyvė.
Daug kartų lankėsi Lietuvoje tarptautiniuose pleneruose, taip pat triskart dalyvavo akvarelės bienalėse „Baltijos tiltai“. Iryną itin domina Ukrainos istorija, etnokultūra. Tai ryškiai atsispindi jos kūryboje. Menininkė yra puiki piešėja ir jos darbštumas bei produktyvumas stebina. Ji puikiai valdo pastelės, akvarelės, įvairias grafikos technikas, taip pat yra molbertinės tapybos meistrė, kurios paslaptimis dalijasi su Lvovo dailės akademijos studentais.
Irynos credo:
„Grožis išgebės pasaulį. Visas gyvenimas yra gėrio ir blogio kova. Aš matau, tačiau negaliu piešti karo. Menas turi būti optimistiškas, pozityvus. Mano manymu, gėris yra grožis.“
Ljubov Lebid-Korovai (g. 1959 m.)
1982m. Baigė Lvivo nacionalinę Dailės akademiją, meninės tekstilės specialybę.
Dirba molbertinės tapybos ir grafikos srityje, tapo ant šilko.
Nuo 1990m. Ukrainos nacionalinės dailininkų sąjungos narė.
1991m. Trienalėje „Renesansas“ apdovantota pirmuoju prizu.
1997m. Ukrainos grafikos Trienalės „Grafika -97“ tapo antrojo prizo laimėtoja.
Nuo 1992 m – Lvivo Nacionalinės Dailės akademijos Grafinio dizaino katedros dėstytoja.
2022 Prezidento Zelenskio suteiktas Nusipelniusi Ukrainos menininkės vardas.
Daugelio visos Ukrainos ir užsienio parodų, tarptautinių plenerų dalyvė. Personalinių parodų Lvive ir Kijive autorė.
Lubov kūriniai saugomi Valstybiniame dailės muziejuje, dailės muziejuose ir privačiose Ukrainos ir Europos kolekcijose.
Lubov kūryboje stipriai juntama bizantinės ikonos įtaka, pagarba etniniam Vakarų Ukrainos paveldui. Menininkė atradusi unikalų savitą braižą, kuriame dera klasika ir moderni stilizacija, drąsiai miksuojamos technikos, tuo pačiu metu atsakingai ir kruopščiai laikantis technologinių principų.
Lubov motto:
„Aš matau vaizdą, tačiau piešiu savo mintis. Man brangi paprastų, ramių vaizdų harmonija. Ramybė ir harmonija yra kukli. Dievas gyvas mažuose dalykuose, o ne dvaruose ir ne imperijose.“
Oksana Svizhak (g.1986 m.)
2005m. Baigė Taraso Ševčenkos valstybinę meno mokyklą, tapybos skyrių.
2011m. Baigė Nacionalinę dailės ir architektūros akademiją.
Nuo 2010m. Ukrainos dailininkų sąjungos narė.
2010m. tapo Nacionalinės Mykhajlo Deregus premijos laureate.
Nuo 2016 metų vadovauja savo įkurtai tapybos mokyklai Kijive.
Šiuo metu gyvena Kijive.
Daugybės nacionalinių ir tarptautinių parodų, simpoziumų ir plenerų dalyvė.
Šiluvos meno bienalės dalyvė (2019). Oksana labai šiuolaikiška jauna Ukrainos menininkė, ieškanti įvairių šiuolaikinių išraiškos priemonių, nepaisant to, besilaikanti klasikinės tapybos principų ir meistriškai valdanti teptuką. Oksanos tapyba lengva ir skaidri, spalvų deriniai gaivūs ir netikėti. Jos kūriniai alsuoja džiaugsmu ir laisve. Netikėti spalviniai sprendimai ir išnyrantys smaragdiniai, ryškiai geltoni, ar rausvi potėpiai pilni gyvenimo troškulio ir džiaugsmo.
Oksanos credo:
„Svarbiausia yra jausti tai, ką stebi, tada gyvenimą gali suvokti savo patirties kontekste. Skirtingų emocjų negali perteikti viena technika. Todėl dirbu tapyboje, levkase, lauko piešinyje, video. Mano tapybiniai siužetai yra lyg sustabdyti filmo kadrai, turintys savarankišką emociją.“
Oleksandr Nikolaevskiy (g.1956 m.)
1983m. Baigė Charkivo Statybos ir architektūros institutą. Nuo 1992m. Ukrainos nacionalinės dailininkų sąjungos narys.
Nuo 2005m. Nusipelnęs Ukrainos menininkas.
Daugelio Ukrainos ir tarptautinių parodų bei plenerų dalyvis.
2009m. Ukrainos nacionalinės dailininkų sąjungos Yablonska premijos laureatas.
2011m. Archipo Kuindži memorialo, tarptautinės programos "Meno olimpas", programos "Tautos aukso fondas: Ukraina. Europa. Pasaulis" diplomų laureatas. Oleksandras semiasi įkvėpimo iš natūros, mėgsta eskizuoti gyvai, nenaudoja fotografijų. Kadangi studijavo architektūrą, yra neabejingas miestų ir miestelių grožiui. Kūrinių koloritai ryškūs, saulėti, potėpiai užtikrinti, kaip ir dera meistro rankai. Dailininkas dirba daug ir greitai. Eskizai gimsta čia ir dabar, pastele ar paprastais flomasteriais meistriškai sukonstruojamas piešinys, pažymima šviesa, spalva. Vėliau dirbama aliejumi ant drobės, atidžiau dirbama su kompozicija, sluoksniuojama, atsiranda reljefas, sodresnės tekstūros.
Oleksandro credo:
„Dailininkas iš tikro vaizduoja ne tai, ką mato, o savo nuotaikas. Todėl ir paveikslo tikslas yra – kad žiūrovas pajustų emociją, kurią jautė paveikslo autorius. Paveikslas neturi 100 procentų patikti jau iš pirmo žvilgsnio. Jeigu taip atsitiks, jūs nepatirsite paslapties ir atradimo su paveikslu susitikdami vėliau“.
Olena Zherebetska (g.1968m.)
1995m. Baigė Lvivo Nacionalinę dailės akademiją.
Šiuo metu Ukrainos Spaudos akademijos Spaudos ir knygų grafikos katedros vyresnioji dėstytoja.
Nuo 2005m. Ukrainos Nacionalinės dailininkų sąjungos narė.
Nuo 2006m. Ukrainos dizainerių sąjungos narė.
Nuo 2011m. Ukrainos moterų verslo rūmų narė.
Šiuo metu gyvena Lvive.
Aktyviai dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose dailės konkursuose bei parodose. Daugelio meno parodų Ukrainoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Šveicarijoje ir Izraelyje dalyvė.
Olenos Žerebetskos parodinę veiklą lydėjo daugybė publikacijų Ukrainoje ir užsienyje. Oksana yra atradusi autorinę akrilo techniką – tarp grafikos ir tapybos. Klodama ant drobės ryškiaspalvius potėpius, taip pat naudoja grafinį, puikiai įvaldytą piešinį ranka specialiomis grafikos priemonėmis: auksiniais, bronziniais tekstūriniais rašikliais ir pan. Tokiu būdu Olenos kūriniai labai skirtingai žiūrisi įvairiais apšvietimo kampais. Jie tarsi žaižaruoja. Detalės tai išryškėja šviesoje, tai dingsta šešėlyje.
Olenos credo:
„Gyvenimas yra nuostabus. Mano paveikslai skirti teikti viltį ir optimizmą. Kaip tik tai šiuo metu siekiu perteikti per bitės motyvą paveiksluose: bitė yra gyvybė, joje galime matyti bitę motiną, o meduje galime matyti sėkmę ir turtą. Ten, kur yra bitės, ten yra ir gyvenimas“.
Solomiya Dorosh (g.1994 m.)
Mokėsi Lvivo meno mokykloje,
2017m. baigė Lvivo Spaudos akademiją.
Dirba Spaudos akademijos Knygų ir spaudos grafikos katedros dėstytoja.
Spaudos akademijos aspirantė, disertacijos tema – Patobulinta tikrovė knygose.
Šiuo metu gyvena Lvive.
Solomiya – jauna, pradedanti perspektyvi dailininkė, jau turinti aiškias kūrybines gaires ir grafinę-tapybinę kryptį. Solomiya aktyviai dalyvauja įvairiuose mažosios grafikos parodose-konkursuose visame pasaulyje, dirba exlibriso srityje, taip pat bando jėgas tapyboje. Drobėse vaizdus stilizuoja, piešinys turi aspciacijas su natūra ir objektai yra atpažįstami, tačiau nesiekiama realistinio panašumo. Vyrauja apibendrintos dėmės, spalvinis santūrumas, daugiau dėmesio teikiant grafinei kompozicijai bei tekstūroms.
Solomiya credo:
„Mano pašaukimas yra grafika, bet man įdomu derinti grafiką su tapyba, kadangi tapyba leidžia atitrūkti nuo spaudos technikos ir taip suteikia daugiau laisvės. Darbuose savo mintį koduoju formos neišbaigtumu, kad žiūrovas pats pratęstų emociją ir mintį“
Vaidas Žvirblis (g.1964 m.)
Tapytojas, skulptorius, knygų iliustratorius.
Mokėsi Kaune, Naujalio meno mokykloje, specializavosi tapyboje.
1991 baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą.
2008 Lietuvos Meno tarybos apdovanotas už gražiausią metų vaikų literatūros knygą.
Surengė per 15 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 20 grupinių parodų.
Vaidas ilgą laiką gyveno Australijoje, kur jį inspiravo aborigenų menas. Sužavėtas formų stilizacija, piešinio lakoniškumu bei žemės spalvomis, jis aborigenų išraiškoje rado sąsajas su gatvės menu. Tai yra nesureikšmita, nepakylėta išraiška, suprantama kaip laikinas kūrinys: jį gali nuplauti liūtis ar žogus nuvalyti nuo sienos. Vaidas savo darbuose jungia aborigenų meno primityvizmą ir gatvės meno spontaniškumą.
“Savo skulptūrose dažnai naudoju objektus, kurie šiaip kasdieniame gyvenime matomi kaip šiukšlės. Negalima jų nematyti – jos visur rėžia akį, bet man – gražu. Taip pat savo darbams naudoju perdirbtas medžiagas: senų baldų tvirtinimo detales, tvoros lentas ar užmestus į palėpę sendaikčius ir žaislus. Naudoju žolę, šiaudus, molio ar cemento mišinį, akrilinius ir aliejinius dažus. Medžiagų įvairumas ir nesuderinamumas kartais duoda stebėtinus rezultatus, pačius keisčiausius derinius ir faktūras. O piešiniuose ir iliustracijose daugiau fokusuojuosi į pasakojimą, nei į techniką. Čia esu labiau konservatyvus”.